Didžiosios lygumos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Didžiosios lygumos (angl. Great Plains) - priekalnių plynaukštė, besdriekianti per centrinę JAV ir Kanadą, į rytus nuo Uolinių kalnų. Ilgis šiaurės-pietų kryptimi ~3000 km, plotis 500-800 km.
Didžiosios lygumos susiformavo ant Šiaurės Amerikos platformos prekambrinio kristalinio fundamento, padengto smiltainio, kalkakmenio, lioso nuogulomis. Aukštis nuo 500 m rytuose iki 1700 m vakaruose. Išskiriamos Edvardso, Ljano-Estakado, Misūrio plynaukštės, Aukštosios lygumos, Juodieji kalnai. Yra naftos, akmens ir rusvųjų anglių, gamtinių dujų, kalio druskos telkinių.
Vyrauja žemyninis klimatas, šiaurėje - vidutinių platumų, pietuose - subtropinis. Metinis kritulių kiekis 250-600 mm. Dažnos sausros, smėlio audros. Vyrauja stepinė augalija (vadinamos prerijos), šiaurėje yra miškastepių plotų, pietuose - subtropinių savanų[1].
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Географический энциклопедический словарь. Maskva, 1986 m.